Balandžio mėnesį Lazdijų švietimo centro iniciatyva prašurmuliavo dalykų mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų virtualūs metodinių būrelių pasitarimai „Nuotolinio mokymo(si) iššūkiai“, kurių tikslas – pasidalinti nuotolinio ugdymo patirtimis, aptarti pasiekimus ir stiprinti mokytojų bendradarbiavimą. Pasitarimų metu buvo aptartos šiandienės nuotolio mokymo(si) aktualijos: virtuali mokymosi aplinka; virtualios patyčios; prisijungimas prie pamokų, lankomumas; mokymo(si) krūvis; darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais; reikalinga pagalba ir kt.
Nuotolinį mokymo(si) laikas sąmoningai buvo suskirstytas į keletą etapų, su jiems būdingais iššūkiais ir džiaugsmais: pasiruošimas nuotoliniam mokymui(si) (nuo kovo 16 d.); iššūkių metas (nuo kovo 30 d.) ir atradimų laikas (nuo balandžio 14 d.).
Paskelbus karantiną, švietimo sistemoje kilo nemenkas nerimas dėl planuojamo nuotolinio mokymo(si) ir per dvi atostogų savaites mokyklos bendruomenės jam turėjo pasiruošti. Mokytojai susidūrė su nemaža iššūkių tokių kaip informacijos ir vebinarų gausa, virtualios mokymo(si) aplinkos pasirinkimas, virtualaus mokymo(si) turinio kūrimas, paieška ir atranka. Vos tik prasidėjęs nuotolinis mokymas(is) „pasitiko“ naujais nesklandumais, tokiais kaip „lūžinėjančios“ sistemos, mokymo(si) įrenginių trūkumas ir silpnas interneto ryšys ar visiškas jo nebuvimas. Kai kuriais atvejais mokiniams sudėtinga dalyvauti virtualios pamokose ir dėl šalia namuose dirbančių tėvų ar viename kambaryje sinchroniniu būdu besimokančių brolių ar seserų. Daugelis bent jau pradinių klasių mokytojų pamokų tapo atviromis, kuriose dalyvavo ir tėvai.
Pasitarimų metu aptartas ir prisijungimo prie virtualių pamokų bei lankomumo klausimas bei virtualios patyčios. Galima pasidžiaugti, kad daugelis mokinių sėkmingai prisijungia ir dalyvauja pamokose nuotoliniu būdu ir tik vos keletui mokyklų mokinių nepavyksta prisijungti prie pamokų dėl itin prasto interneto ryšio. Yra keletas mokinių sąmoningai vengiančių prisijungti, tačiau to priežastis aiškinasi klasių auklėtojai, socialiniai pedagogai, stengiamasi užmegzti ryšį padedant tėvams ar mokyklos administracijai.
Vieni sunkiausių iššūkių, su kuriais susiduria mokytojai yra mokinių ir mokytojų mokymo(si) krūvis, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių mokymas(is), pasiruošimas pamokoms, darbų taisymas ir grįžtamasis ryšys. Ypatingai tik prasidėjus nuotoliniams mokymui(si), tiek mokiniams, tiek ir mokytojams daug pastangų pareikalavo gebėjimas planuoti laiką ir mokymo(si) krūvių optimizavimas bei ruošimasis pamokoms. Ne mažiau aktualus ir vertinimo objektyvumo klausimas, ypač gimnazinėse klasėse.
Galima pasidžiaugti, kad su daugeliu kilusių sunkumų pavyko sėkmingai susidoroti ir patirti mokymo(si) džiaugsmų bei atradimų. Kiek nejaukiai ir su nerimu prasidėjęs nuotolinis mokymas(is), gerokai palengvėjo dėl pasikeitusio mokinių ir mokytojų požiūrio į tokią mokymo(si) formą. Mokytojai ir mokyklų vadovai ypač akcentavo suaktyvėjusį mokytojų bendradarbiavimą ir sumažėjusią konkurenciją. Taip pat į ugdymo procesą įsitraukė ir tėvai, kurie tapo tikrais mokinių ir mokytojų mokymo(si) partneriais. Daugelis mokytojų akcentavo, kad dėl laiko planavimo ir mokėjimo mokytis kompetencijų tobulinimo, sumažėjo ir mokymosi krūvis bei nuotolinis mokymas(is) tapo kur kas patrauklesnis. Pasitarimų metu pedagogai dalijosi naujais atrastais nuotolinio mokymosi būdais bei erdvėmis, naujomis dalykų integracijos galimybėmis. Nemaža dalis mokytojų pastebėjo, kad kai kuriuos mokinius pažino iš naujo kaip žymiai aktyvesnius, kūrybingesnius ir išlaisvėjusius.
Nors didžioji dalis mokytojų ir teigė, kad mokyti(s) nuotoliniu būdu sudėtingiau tiek mokiniams, tiek ir mokytojams, ilgisi tiesioginio ir gyvo bendravimo su savo ugdytiniais, tačiau su iškilusiais iššūkiais susidoroja. Linkime visiems didžiausios sėkmės įveikiant naujus mokymo(si) iššūkius!