Spalio 28 dieną vyko šiais metais jau antrasis SETI (Sejny English Teacher Initiative, liet. Seinų anglų k. mokytojų iniciatyva (SAMI)), kuriame aptarta daug svarbių temų: pradedant Estijos sėkmingu nuotoliniu mokymu ir baigiant mokinių žinių testavimo reikalingumo svarstymais.

Apie estų sėkmę

Susitikimo pradžioje vienas iš SETI vedlių Patrick Fox pasiūlė aptarti Estijos išskirtinumą perėjus prie nuotolinio mokymo(si). Kaip tik laikraštyje „The Guardian“ pasirodė Sally Weale straipsnis „Lessons from Estonia: why it excels at digital learning during Covid“ ( liet. „Estijos pamokos: kodėl skaitmeninis mokymasis Covid metu yra sėkmingas?“). Tekste trumpai apžvelgtos svarbiausios sėkmės priežastys.

Pasirodo, kad dar gerokai prieš tai, kai Covid-19 virusas pradėjo drebinti pasaulį, Estija skaitmeninių įgūdžių, spartaus interneto ir sudėtingos IT infrastruktūros plėtrą iškėlė nacionaliniu prioritetu. 2001 m. ji buvo viena iš pirmųjų pasaulio šalių, prieigą prie interneto priskyrusi prie žmogaus teisių.

Andreasas Schleicheris, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos švietimo ir įgūdžių vadovas, kur jis taip pat prižiūri tarptautinius PISA (angl. Programme for International Student Assessment, liet. Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas) testus, paklaustas, kodėl Estijos perėjimas prie nuotolinio mokymosi buvo toks sėkmingas, lyginant su Jungtine Karalyste, atsakė, kad „pagrindinis skirtumas yra tas, kad Estijos mokytojai ir mokyklų vadovai yra įpratę dirbti kaip naujoviškos mokymosi aplinkos dizaineriai ir yra lankstūs. Jie puikiai žino, kaip atitinkamame kontekste išdėstyti žmones, erdves, technologijas bei laiką. Ir pridūrė, kad tapus nepriklausoma Estija nebandė atkurti senosios sistemos, o atvirkščiai – jaunoji verslininkų karta sukūrė visiškai naują viešąją sistemą, kurios centre – verslumas ir skaitmenizacija“.

Išmokti ką nors naujo yra žymiai lengviau, nei pamiršti ar atsisakyti elgtis taip, kaip buvai įpratęs. O mums, lietuviams, nuėjusiems kita kryptimi, belieka pasidžiaugti estų sėkme ir gal pasimokyti.

Apie išsilavinimo savininkystę ir higieninio minimumo nepakankamumą

Prieš susitikimą turėjome namų darbą: žiūrėjome ir klausėmės virtualios diskusijos „Successful schools in testing times: Insights from PISA 2018“ (liet. „Sėkmingos testavimo laikų mokyklos: PISA 2018 įžvalgos“). Diskusijos dalyviai buvo jau minėtas Andreasas Schleicheris, penki mokslininkai ir įvairių švietimo įstaigų vadovai iš Anglijos bei JAV.

Diskusijoje teigiama, jog sąmoningumo didėjimas gali tapti sėkmės garantu mokymesi. Mokiniai, tapę savo išsilavinimo savininkais (angl. the ownership of education), pradeda tikėti savo sėkme, yra motyvuoti atlikti sunkias užduotis, mažiau nerimauja dėl nesėkmių, yra labiau linkę ambicingai mokytis, išsikelia sau tikslus ir vertina mokyklą. Tačiau tenka konstatuoti, jog mokiniams būtent ir trūksta to noro būti savo išsilavinimo savininkais, gal net žinojimo, kaip mokytis, ypač dabar, nuotolinio mokymosi metu. Geresnis aprūpinimas išmaniomis technologijomis dar negarantuoja geresnių pasiekimų, nes nelygu, ką su jomis veiki.

Pažvelkime, kad ir ekonominius PISA 2018 duomenis. Pagal kompiuterių skaičių vienam vaikui Lietuva atsiduria virš OECD ( angl. Organisation for Economic and Social Cooperation and Development, liet. Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija) vidurkio, tuo tarpu, Lenkijos rodmenys yra žemesni – 0,6 kompiuterio vaikui. Ir ką? Ogi visų Lenkijos PISA 2018 rezultatai aukštesni nei Lietuvos.

Šioje vietoje pasitelkiu vienas iš paskutinių dr. Algimanto Zabulionio tyrimų įžvalgas. Tikslinėje antrinėje tarptautinio švietimo tyrimo OECD PISA (2018 m.) Lietuvos ir kaimyninių šalių duomenų analizėje mokslininkas teigė, jog, daugiau skaitmeninių prietaisų pamokose dar nereiškia geresnių mokinio PISA testų rezultatų“. Jo manymu, mokytojo, jo pasirinktos metodikos vaidmuo yra daug didesnis negu IKT (Informacinių komunikacinių technologijų) naudojimo pamokoje mastas.

Taip pat A. Zabulionis teigė, kad mūsų šalyje penkiolikmečiai pakankamai gerai aprūpinti techniniais ištekliais ir vidutiniškai 36 valandas per savaitę naudojasi internetu, bet įvertinęs testų pasiekimų rezultatus daro išvadą, kad „naudojimosi internetu trukmės poveikis mokinio akademiniams pasiekimams nėra tiesmukas“. Įdomu tai, kad „ir mažai, ir labai daug besinaudojančių internetu mokinių PISA rezultatai nėra aukšti“. Aukščiausius rezultatus pasiekia tie, kurių naudojimosi internetu trukmė įvardinta kaip vidutiniška.

Aišku, kad kompiuterio ir prieigos prie interneto turėjimas šiandieninio nuotolinio mokymo(si) metu yra higieninis minimumas. Tačiau, pasak A. Zabulionio, dabar reikia kurti ne atskirus gražius bei fragmentiškus IKT panaudojimo pamokoje pavyzdžius, bet sistemą, integruojančią dalykinę mokymo metodiką su naujomis IKT galimybėmis, pagarbiai išlaikant pusiausvyrą tarp abiejų mokymo(si) metodų. Problema yra ne išmanių priemonių turėjimas, o naudojimasis jomis.

Apie žmogiškus ryšius, lyderystę ir vertinimą

Minėtoje mokslininkų diskusijoje A. Shleicheris teigė, kad mokymas nėra transakcinis veiksmas, o tai visada yra socialinė patirtis ar socialinis procesas. Kad pirmo svarbumo reikalas mokyme yra ne žinių perdavimas, o žmogiškas ryšys. Gali naudotis pačiomis geriausiomis technologijomis, bet jei nėra žmogiškos pagalbos, aukščiausi tikslai žlunga. Pagalba, parama, tiek mokytojams, tiek mokiniams šiandien yra ypač pageidautini kelyje į sėkmę. Mokiniams tėvų palaikymas besimokant ir mokytojo žmogiški pasikalbėjimai nūdienoje yra par exellance veiksniai. O vertinti augančio žmogaus prasmingai praleistą laiką yra lygiai taip pat aktualu, kaip kad ir suaugusiojo. Namų darbai – gi ne nebaigtų klasės darbų užbaigimas, o veikla, kuriai mokinys norėtų, arba manytų esant reikalinga investuoti savo laiką. Tai sudėtinga padaryti esamomis sąlygomis, kai testavimas yra pagrindinis vertinimo būdas. Bet apie tai vėliau.

Mokslininkų dėmesio nusipelnė ir mokytojų stygius, kuris neramina ne tik Lietuvą, bet ir daugumą kitų šalių. Vardijamos įvairios priežastys. Pavyzdžiui, Anglijoje per penkerius mokytojavimo metus mokyklas palieka 40 procentų šios profesijos atstovų. Priežasčių nors vežimu vežk: nėra paramos, ypač vadovų, grįžtamojo ryšio, nesuteikiamos tinkamos sąlygos tobulėjimui, nepriimtinas mokinių elgesys, kolegialumo stoka, mažas atlygis etc. Ir vėl kaip pavyzdys, kaip godotinas reiškinys – Suomijos mokytojų padėtis. Šioje šalyje mokytojas – prestižinė profesija ir juo nori tapti kiekvienas. Pasak A. Shleicherio, Suomijoje mokytojų profesija yra patraukli ne finansiškai, bet intelektualiai. Būtent čia ir derėtų įžvelgti lyderystę. Tai ne mokytojų tobulėjimas, nors ir jis svarbus. Juk kai sukuriamos darbo vietos, kur galima jaustis stipriu ir reikalingu, atsiras ir norinčių jas užimti. Tai kas, kad turi kelis nusipelniusius ir šlovinamus mokytojus, svarbu, ar ir kaip jie moka dirbti kartu.

Nuotolinio mokymo akivaizdoje, kai daugelyje šalių atšaukti standartizuoti testai ir net egzaminai, diskusijos dalyviai aptarė ir vertinimo reikalingumą. Vertinimas neturėtų tapti mokymo(si) tikslu, jo dominante, tačiau ar tik jau nebus taip atsitikę? Teigiama, kad jau yra įvykusios vertinimo ir mokymosi skyrybos. Viliamasi, kad būtent šiame nuotolinio mokymosi laikotarpyje galėtų įvykti proveržis vertinimo srityje, kad technologijų paskirtis būtų ne konservuoti egzistuojančias praktikas, bet jas keisti. Tikimasi, kad technologijos galėtų vėl sujungti mokymąsi ir vertinimą, suteikdamos daugiau motyvuojančio grįžtamojo ryšio.

Pabaigai

SETI susitikimo metu diskutavome ir apie tai, kaip svarbu būti savo išsilavinimo savininku, kad gal reikėtų paklausti pačių mokinių, ką jiems reiškia būti išsilavinusiu žmogumi. Neprasprūdo ir vertinimo tema. Manome, jog visgi sunkiau yra mokyti, o ne testuoti, kad jei, pavyzdžiui, užsienio kalbų pamokose naujų žodžių diktante ar teste surinkai visus įmanomus taškus, tai dar visai nereiškia, kad tą žodį, ar frazę panaudosi tada, kai jos prisireiks. Ir aišku, kad pritarėme A. Shleicherio minčiai, jog mokytojai turėtų būti pirmose švietimo kaitos linijose, jie turėtų būti pagrindiniai mokyklų dizaineriai. Tikime, kad taip ir bus.

Jūratė Sutkuvienė